Vilnius – didžiausias Baltijos šalių sostinė, ką tai reiškia miestui?

2025 metais Vilnius tapo didžiausia Baltijos šalių sostine ir aplenkė Rygą. Tikima, kad Vilnius ir toliau sėkmingai augs ir ateityje turi realias galimybes tapti milijoniniu miestu. Apie tai, kas lems gyvenimo kokybę sparčiai augančiame Vilniuje ir kokių veiksmų reikėtų imtis, kad ji gerėtų, savo įžvalgomis dalijasi verslininkas, „Civinity“ įkūrėjas ir valdybos pirmininkas, „PropTech Lithuania“ bendraįkūrėjas Deividas Jacka.

Vilnius – didžiausia Baltijos šalių sostinė, bet kas iš to?

2025 metais Vilnius tapo didžiausia Baltijos šalių sostine – pagal Valstybės duomenų agentūros duomenis, jo gyventojų skaičius pasiekė 607,4 tūkst. ir aplenkė Rygą. Prognozuojama, kad Vilnius ir toliau augs, ir, galbūt, ilgainiui turės galimybę tapti milijoniniu miestu.

Tai – simbolinis laimėjimas, kuris, tikiu, nudžiugino ne tik vilniečius, bet ir visos Lietuvos gyventojus. Ypač turint omenyje mūsų giliai įsišaknijusį norą konkuruoti su kaimyninėmis Baltijos šalimis.

Tačiau sutikime – vilniečiams svarbus anaiptol ne didėjantis gyventojų skaičius. Priešingai, daugeliui kyla nerimas dėl didėjančių automobilių spūsčių ar vis ilgėjančių eilių į valstybinius darželius. Nerimą kelia ir augančios gyvenamųjų būstų kainos, perpildytos viešosios erdvės, poreikių neatitinkanti infrastruktūra bei lėtai kintanti viešojo transporto sistema.

Galvodami apie miestą, kuriame gyvename, kuriame šeimas ir dirbame, pirmiausia norime, kad jame būtų gera ir patogu gyventi. Šiam tikslui pasiekti yra daugybė skirtingų kelių – ir ne vienas įkvepiantis pavyzdys iš kitų pasaulio miestų.

Ar Vilnius gali tapti geriausiu miestu gyventi pasaulyje?

Galbūt nustebsite, tačiau jau trečius metus iš eilės geriausio miesto gyventi titulas atitenka Austrijos sostinei Vienai. „The Economist Intelligence Unit“ sudaromame pasauliniame gyvenimo kokybės indekse vertinami 173 miestai pagal penkis kriterijus: sveikatos apsaugą, kultūrą ir aplinką, švietimą, infrastruktūrą bei saugumą.

Iš 100 galimų taškų Viena pernai surinko net 98,4. Verta paminėti, kad geriausių miestų trejetuke rikiuojasi Vakarų Europos miestai: antroje vietoje – Danijos sostinė Kopenhaga, trečioje – Šveicarijos miestas Ciurichas.

Vienos lyderystė nėra atsitiktinė – tai nuoseklių, ilgalaikių investicijų į gyvenimo kokybę rezultatas. Miestas išsiskiria politiniu stabilumu, žemu nusikalstamumo lygiu, prieinama sveikatos apsauga ir aukštos kokybės švietimu. Daugiau nei pusę miesto teritorijos sudaro žaliosios erdvės, o gyventojai ir svečiai mėgaujasi intensyviu ir įvairiapusiu kultūriniu gyvenimu.

Net 91 proc. gyventojų teigiamai vertina viešąjį transportą, o pažangus socialinio būsto modelis užtikrina būsto prieinamumą daugumai miestiečių. Visi šie veiksniai Vieną paverčia pavyzdiniu miestu, kuriame gera gyventi.

Kopenhaga garsėja itin aukštu gyvenimo lygio ir tvarumo balansu – čia itin išplėtota dviračių infrastruktūra, miestas aktyviai investuoja į žaliąją energiją, o gyventojai vertina stiprią socialinės apsaugos sistemą. Tuo metu Ciurichas išsiskiria ekonominiu stabilumu, puikia sveikatos apsaugos paslaugų kokybe, modernia viešojo transporto sistema ir saugia gyvenamąja aplinka.

Abu miestai, kaip ir Viena, didelį dėmesį skiria miestų planavimui ir ilgalaikiam gyvenimo kokybės užtikrinimui. Tad kyla klausimas – ar Vilnius gali pasiekti Vienos ir kitų lyderiaujančių miestų lygį? Ir ką turėtume padaryti, kad tai taptų realybe?

21 valandą per parą praleidžiame pastatuose, o kokios jie kokybės?

Įvairūs tyrimai rodo, kad žmonės vidutiniškai net 21 valandą per parą praleidžia pastatuose: juose dirbame, mokomės, pramogaujame ir, žinoma, gyvename.

Deja, net 70–75 proc. vilniečių vis dar gyvena sovietmečiu ar dar anksčiau pastatytuose, iki šiol nerenovuotuose daugiabučiuose. Tai – ne tik netvaru: tokie pastatai prastai izoliuoti, prarandama daug šilumos ir sunaudojama gerokai daugiau energijos. Svarbiausia – juose tiesiog nepatogu gyventi.

Jei daugiabučių modernizacijos tempas išliks toks, koks yra dabar, po penkerių metų net du trečdaliai vilniečių vis dar gyvens senos statybos būstuose. Norint esminio pokyčio, reikalingi drąsūs sprendimai.

Vienas jų – didesnės finansavimo ir paramos galimybės gyventojams. Skaičiuojama, kad iki 2050 m. modernizuoti visus senus daugiabučius Vilniuje prireiktų apie 5 mlrd. eurų arba, kitaip tariant, po 200 mln. eurų kasmet. Būtent tiek šiuo metu skiriama visos Lietuvos daugiabučių modernizavimui.

Norint paspartinti renovaciją, taip pat būtina trumpinti procesą – šiuo metu jis trunka apie tris metus, nors realūs darbai vyksta tik vienerius. Likęs laikas iššvaistomas dokumentų derinimams, per kuriuos projektai pabrangsta, o gyventojų sutaupymai šilumos energijai dažnai nebeatperka investicijų. Sprendimų čia turėtų imtis ne tik Vyriausybė ir savivaldybė, bet ir atsakingos agentūros, koordinuojančios renovacijos programas – reikalingas aiškesnis reglamentavimas, greitesnis projektų derinimas ir efektyvesnė gyventojų informacija bei įtrauktis.

Mus supanti aplinka yra ne mažiau svarbi nei pastatas

Tačiau tik atnaujinus daugiabutį tikėtis, kad gyventojų gyvenimo kokybė iš esmės pagerės – neverta. Šiuo metu Vilniuje susiduriame su situacija, kai valstybės parama skiriama tik pastatu, bet ne aplinkai, modernizuoti.

Tokius daugiabučių namų renovavimo pavyzdžius Vilniuje gali pastebėti kiekvienas: modernizuotas daugiabutis stovi apleistame, sovietiniame kieme, užgrūstame automobiliais. Nėra erdvės vaikams žaisti ar kaimynams susiburti. Nenuostabu, kad daugelis vilniečių laisvalaikį renkasi leisti miesto centre – o kur gi daugiau?

Čia Vilnius galėtų pasinaudoti Kauno pavyzdžiu. Kauniečiai, norintys iš esmės atnaujinti savo daugiabučių kiemus, gali pasinaudoti savivaldybės programa „Svajonių kiemas“. Ji iš dalies finansuoja automobilių stovėjimo vietų, vaikų žaidimų ir sporto aikštelių, šaligatvių, įvažų, apšvietimo, dviračių saugyklų bei elektromobilių įkrovimo stotelių įrengimą, taip pat lietaus nuotekų sistemų ir želdinių tvarkymą.

Svarbūs ne tik pastatai, bet ir kaip keliaujame tarp jų

Gyvenimo kokybę mieste lemia ne tik tai, kur gyvename, bet ir kaip patogiai galime pasiekti darbą, mokyklą ar laisvalaikio vietas. Todėl infrastruktūros strategija tampa esmine sritimi, užtikrinančia tiek gyventojų, tiek miesto svečių komfortą ir efektyvų judėjimą.

Tačiau metro ar tramvajaus, kokį turi Talinas ir Ryga, klausimas Vilniuje toks pats skaudus kaip ir Nacionalinio stadiono. Nerasdami lėšų esminei infrastruktūros pertvarkai, Vilniaus politikai ir toliau investuoja į autobusų bei troleibusų parką, tikėdamiesi, kad tai paskatins gyventojus persėsti iš automobilių į viešąjį transportą.

Galvojant, kaip spręsti šią situaciją, verta pažvelgti į Tokijo pavyzdį. Nors tai – miestas megapolis, nepalyginamas su Vilniumi savo mastu, jame veikia viena efektyviausių viešojo transporto sistemų pasaulyje.

Didžiąją jos dalį valdo privačios bendrovės, kurios konkuruoja paslaugų kokybe ir efektyvumu. Šis modelis rodo, kad reikšmingas proveržis infrastruktūroje gali įvykti įtraukus privačius investuotojus ir atvėrus rinką alternatyviems sprendimams. Galbūt tai galėtų būti išeitis Vilniui, nerandančiam pinigų į infrastruktūros pokyčius pasižiūrėti iš esmės?

Ar Vilniuje galima automobilį iškeisti į dviratį?

Nagrinėjant keliavimo mieste klausimą, verta paminėti ir dviračius. Vilnius jau kuris laikas investuoja į dviračių infrastruktūrą – padaryta nemažai reikšmingų darbų, pavyzdžiui, tiesiant takus Neries krantinėje. Vis dėlto, dviračių tinklas mieste dar nėra vientisas – daugelis maršrutų nutrūksta, nesujungia gyvenamųjų rajonų su centru ar kitomis svarbiomis vietomis.

Tai atsispindi ir statistikoje – šiuo metu tik keli procentai vilniečių kasdien į darbą ar mokyklą vyksta dviračiu. Infrastruktūros plėtra, nors ir matoma, dar nepasiekė tokio lygio, kuris paskatintų didesnę dalį gyventojų rinktis dviratį kaip pagrindinę susisiekimo priemonę.

Įkvėpimo galime semtis iš Kopenhagos, kur net 62 proc. gyventojų kasdien važiuoja dviračiu. Nuo 1990 metų turėdamas dviračių strategiją, miestas investuoja į platų, saugų ir patogų dviračių takų tinklą, kuriame dviratininkams suteikiama reali pirmenybė – nuo atskirų šviesoforų iki „žaliųjų bangų“, leidžiančių važiuoti be sustojimų.

Kopenhagos pavyzdys rodo, kad kai dviračiu keliauti tampa greičiau, saugiau ir patogiau nei automobiliu, žmonės natūraliai renkasi tvaresnį judumo būdą. Taigi Vilniui reikalinga ilgalaikė dviračių strategija, jungianti visą miestą į vientisą, saugią ir gyventojų poreikius atliepiančią infrastruktūrą.

Vilniaus augimas – ne tik galimybė, bet ir atsakomybė

Gyventojų skaičius gali didėti, tačiau tik nuo mūsų priklauso, ar kartu augs ir gyvenimo kokybė. Būstas, viešosios erdvės, transportas – tai tik keli pavyzdžiai, kurie tiesiogiai lemia kiekvieno vilniečio kasdienybę ir kuriuos būtina spręsti sistemiškai.

Kad Vilnius taptų miestu, kuriame gera gyventi, neužtenka simbolinių laimėjimų – reikia aiškios vizijos ir drąsos ją įgyvendinti. Tikiu, kad tai ne vien miesto politikų atsakomybė. Tam reikia bendrų pastangų – verslo, mokslo, bendruomenių ir visų, kurie nori matyti Vilnių augantį ne tik gyventojų skaičiumi, bet ir jų gyvenimo kokybe.