Marijampolietis žvejys prabilo: šienavimas Šešupei nenaudingas

„Kodėl savivaldybei nenupirkus normalios žemsiurbės, kad gerai išvalytų Šešupės vagą? Nereikėtų tada kasmet vasarą į upę nuleisti valtį su pritvirtintu dalgiu. Užsieniečiai, išgirdę, kad taip švarinama upė, juokiasi, sako niekur kitur nematę tokių dalykų“, – kalba Marijampolėje, Degučių mikrorajone gyvenantis Kastytis Pūkas.

Marijampolietis tvirtina, kad šienavimas upei nenaudingas, atvirkščiai – jis kenkia. „Nupjautos žolės plaukia Šešupe pakeliui barstydamos sėklas, iš kurių išauga naujos žolės“, – aiškina Kastytis, su kuriuo kalbėjau netoli jo gyvenamosios vietos – Pašešupio parke prie Degučių kūdros. Taip vandens telkinį, susidariusį kažkada užtvenkus melioracijos griovį, vadina čia žvejojantys miestelėnai.

K. Pūkas – vienas iš šių žūklautojų. O užkalbinau būtent jį, nes pamačiau su lydeka rankoje pozuojantį telefonu fotografuojančiam kolegai – jo meškerykotis buvo įmerkta į kūdrą.

Domiuosi, ar tai išskirtinis laimikis, nes, dažną rytą eidamas pro šalį, pastebėdavau, kad meškeriotojai traukia vien sprindžio dydžio žuveles. Matyt, taip pasitaikydavo – Kęstutis tvirtina, kad tvenkinyje gausu lydekų.

„Kad matytumėte, kaip kunkuliuoja vanduo joms neršiant!“ – šypsosi pašnekovas. Paklaustas, iš kur čia tokios žuvys, sako, kad su kitais žvejais į kūdrą paleidžia Šešupėje sugautų lydekų. Kompaniją plėšrūnėms sudaro jų maistas: lynai, karosai, kitos smulkesnės žuvys. „Kai jų pritrūksta, lydekos imasi viena kitos“, – konstatuoja marijampolietis.

Marijampolietis žvejys Kastytis Pūka su lydeka, kurią prieš porą minučių ištraukė iš Degučių kūdros.© Vytautas Žemaitis

Jis kalba, kad žvejoti mieste dažniau renkasi kūdrą, nes Šešupėje vis labiau trukdo žolės. „Per jas neina užmesti jauką“, – sako ir priduria, kad išsipirkęs leidimus žvejoti. Suprask, lydeka sugauta legaliai.

K. Pūkas šioje kūdroje žūklauja nuo šešerių metų, prisimena žiemas, kai su draugais, tvenkinį sukausčiusius ledui, čia ir čiuožinėdavo. Dabar baiminasi, kad kūdra neužželtų, sako žinantis, kaip ją valyti.

„Tik ne taip, kaip upę. Vėlai rudenį, kai nebežvejojama, reikia atidaryti užtvankos vartus, kad vanduo kartu su žuvimi išbėgtų į Šešupę, ir tada valyti tvenkinį. Pavasarį, kai upė patvinsta, kuriam laikui uždarius Puskelnių užtvanką, vanduo pakiltų ir grįžtų į jam paruoštą vietą“, – glaustai išdėsto Kastytis.

Apie upės, kūdros valymą kalba ne iš nuogirdų, jis žino, kaip tai daromi Anglijoje, Danijoje – šiose šalyse yra dirbęs. Tačiau marijampolietis netiki, kad daug sąnaudų nereikalaujantis metodas bus naudojamas tvarkant tvenkinį, kurio pakrantėje kalbamės. Ir paaiškina: „Kaip tada valdžia „įsisavins“ kūdros valymui skirtus pinigus?“

Kadangi pašnekovas prakalbo apie valdžią, kaip nepaklausi, ar jis ne giminaitis buvusio Seimo nario, kuriam priklauso „Pūko“ radijas ir televizija. Atsako nieko bendro su juo neturintis ir grįžta prie valdžios: „Gal apie nerašykite apie „įsisavinimą“. Kad čia žvejoti neuždraustų“.

Kastytis žino apie numatomą Pašešupio parko tvarkymą – aplink jau išpjauta nemažai senų, pažeistų medžių, krūmynų. Norėtų, kad po atnaujinimo prie tvenkinio rastųsi kažkas panašaus į tai, ką prisimena nuo vaikystės: karuselę, valteles, Joninių šventę, kavinę… Beje, pastarosios vietoje baigiamas statyti gyvenamasis namas, tačiau, jis neturėtų trukdys poilsio zonos įrengimui.

Marijampolės cukraus fabrike dirbančiam K. Pūkui žvejyba yra ir poilsis, ir pomėgis. Laisvomis nuo darbo dienomis vyriškis gaudo žuvis ne tik miesto vandens telkiniuose. Meškerykotį, pavyzdžiui, jis merkia Kalvarijos savivaldybės Jurgežerių ežere, iš kurio ištraukė įspūdingiausią savo laimikį – daugiau kaip 14 kilogramų sveriantį sulaukėjusį karpį. Sako, kad šios žuvys ten užveistos dar sovietmečiu.

O visai neseniai žvejojo Šlavanto ežere netoli Veisiejų (Lazdijų rajonas). Laimikis – penkios lydekos, tačiau visas paleido, nes jos buvo mažesnės už leidžiamas gaudyti. Atitinkančias standartą, tarp jų ir sugautą Degučių kūdroje, valgyti ruošia pats. Kaip ir kitus patiekalus iš žuvies, mėsos ar ko kito.

„Kai pats gaminu, žinau, ką valgau. Man skanu, patinka ir draugei “, – šypsosi atsisveikindamas Kastytis.

Jis vėl ima meškerykotį ir, laukdamas kito laimikio, bendrauja su gretimais įsitaisiusiu žveju.

Informacija paskelbta Alfa.lt