Kriminologas – svarbu ir moksliniai tyrimai, ne tik noras kuo griežčiau bausti nusikaltusius

Kriminologai, tirdami nusikalstamumo priežastis, pasekmes ir jų prevenciją, turi pasitelkti įvairiausių sričių – sociologijos, psichologijos, teisės ir kitus mokslus. Anot Kalėjimų departamente dirbančio kriminologo Alfredo Kiškio, kriminologijos tikslas išsiaiškinti, kodėl žmonės daro nusikaltimus ir kaip pasiekti, kad jų nedarytų.

„Dėl to daromi tyrimai. Viena iš tyrimų sričių – ką daryti su tais žmonėmis, kurie nusikalto. Moksliniu požiūriu, svarbu sužinoti, kaip pasiekti, kad žmogus pasikeistų, kad vėl nepadarytų nusikalstamų veikų ir žalos visuomenei. Daug žmonių galvoja, kad nusikaltusius reikia griežtai bausti, kad jie turi kentėti, kad jie ir visi kiti daugiau nebenorėtų taip daryti. Bet yra svarbu ne vien tai, ką mes galvojame, bet ir tai, ką rodo moksliniai tyrimai. Kriminologija būtent tyrinėja, kaip vykdyti bausmes, kokiu būdu jas vykdant, kokiomis sąlygomis ir ką darant su nuteistaisiais, pasiekiami geriausi rezultatai“, – sako A. Kiškis.

Kriminologiniais tyrimais siekiama išsiaiškinti, kaip pasiseka padariusius nusikaltimus ir nuteistus žmones geriau resocializuoti, kad jie išėję vėl nebedarytų nusikalstamų veikų. Šios srities specialistai tiria bausmių poveikį – kas padeda ar, atvirkščiai, nepadeda.

Pasak A. Kiškio, kriminologija – nevienareikšmis mokslas. Yra įvairių tyrimų ir jų rezultatų. Ir formuojant bausmių vykdymo sistemą, jos strategiją, vis tiek lieka erdvės įvairiems pasirinkimams, kokiu keliu eiti.

Pasaulyje egzistuoja labai įvairios bausmių vykdymo sistemos. Vienos yra orientuotos į griežtas, sunkias bausmes. Kitos šalys, pavyzdžiui, Skandinavijos valstybės, tokios kaip Norvegija, orientuojasi į kitokias sąlygas bausmės atlikimo metu. Suvokiama, kad nuteistieji, nors ir yra nusikaltę, bet tai yra žmonės ir siekiama pagelbėti jiems, suprasti juos, kad būtų įmanoma jiems padėti pasikeisti, kad jie norėtų pasikeisti.

Kriminologas Alfredas Kiškis
Kriminologas Alfredas Kiškis

„Žmogus nenorės keistis, jeigu bus viskuo nepatenkintas ir nematys jokių perspektyvų. Čia mums svarbus Norvegijos ir kitų Skandinavijos šalių pavyzdys – tie žmogiški santykiai pataisos pareigūnų, darbuotojų su nuteistaisiais ar suimtaisiais. Tai yra labai svarbūs dalykai, kurie sukuria sąlygas normaliam nuteistųjų buvimui ir galimybėms keistis, taip pat ir patiems darbuotojams. Dirbti daug paprasčiau, kai laisvės atėmimo vietose nėra didžiulės psichologinės įtampos, susipriešinimo ar smurto. Tos sąlygos labai svarbios. Todėl yra svarbu rodyti pagarbą nuteistajam, tuomet ir jis elgiasi normaliai“, – įsitikinęs kriminologas.

Alfredui Kiškiui teko pamatyti pačiam, kaip Norvegijoje darbuotojai ir nuteistieji kartu valgo tą patį kalinių paruoštą maistą. Santykiai ten kuriami tokie, kad pasitikėtų vieni kitais.

„Labai svarbus tas pagarbos ir pasitikėjimo vieni kitais momentas. Tuomet tas nuteistasis kitaip jaučiasi, nėra įvaromas į tokį kampą, kad jam būtų kuo blogiau. Įspraustas į kampą žmogus galvoja tik kaip jam išgyventi, o kokiais būdais ir visa kita jam tampa nesvarbu. Tokiam žmogui nesvarbi ateitis, perspektyva, siekiai, jis tik nori atsilaikyti toje smurtinėje aplinkoje. Ir iš tokio žmogaus neverta tikėtis kažkokių teigiamų pokyčių, rezultatų“, – lygina skirtingas bausmių sistemas kriminologas.

Norvegijoje nuteistieji paprastai gyvena kamerų tipo patalpose, kurias galima palyginti su nedideliu vieno kambario butu, nes yra kambarys, privati dušinė su tualeto patalpa, televizorius, minkšti baldai. Langai – be grotų.

„Prieina prie manęs nuteistasis ir siūlo parodyti savo kamerą. Rodo, koks vaizdas per langą. Žiūriu – kalnai, upė, miškas, nuostabu. Langas vis tik neatsidaro, bet yra orlaidė. Nuteistasis pasiskundžia, kad oro jiems mažokai, vasarą ir tvanku būna“, – pasakoja įspūdžius po viešnagės Norvegijos kalėjimuose kriminologas.

Norvegijoje laisvalaikiu nuteistieji žiūri televizorių, žaidžia stalo tenisą ar šachmatais. Kai žmogus čia patenka į kalėjimą, jam dreba rankos, ypač pirmą kartą, patiria stresą. Tuomet darbuotojai pasiūlo kavos kartu išgerti, kas rūko – parūkyti. Jis nusiramina ir prasideda normalūs žmogiški santykiai, ir tas žmogus iškart užprogramuojamas geriems santykiams.

Norvegijoje A. Kiškio kalbintas pareigūnas sakė, jeigu pagarbiai elgiamasi su nuteistaisiais, tai iškart įgyjamas jų pasitikėjimas. Nuteistieji irgi normaliai elgiasi, normaliai reaguoja, dažnai išeina anksčiau termino. Juos paleidžia lygtinai. Nuteistieji motyvuojami, supranta, kad taip elgtis yra gerai, jie to siekia. Jiems parodomos galimybės. Patys nuteistieji Norvegijoje klauso, jų teigimu nebūna taip, kad sakytų vieno ar kito dalyko nedarysiu.

„Vis dėlto nemažai mūsų žmonių galvoja, kad jeigu bausmė atliekama gerose sąlygose – taip kaip Norvegijoje, tai čia tiems nuteistiesiems per daug gerai gyventi, jie iš mūsų pinigų gyvena, yra išlaikomi, jiems ten per gerai, kai kalėjimas panašus į gerą viešbutį, kur gali nieko nedaryti, o gyventi ir džiaugtis gyvenimu – tai kokia čia bausmė“, –  sako kriminologas.

Iš tikrųjų, bendraudamas su nuteistaisiais net ir Norvegijoje, A. Kiškis labai aiškiai pamatė, kad kalinimo sąlygos nors yra neblogos ir nuteistieji pasidžiaugia, kad gerai tas ar kitas dalykas, bet jie vis tiek visi sako, kad didžiausias noras – kuo greičiau iš ten išeiti. Jiems vis dėlto apribota daugybė dalykų. Jie visi būna nelabai didelėje erdvėje, ypač tie, kurie kali  griežtesnio režimo zonose, kur yra kamera, galimybė į lauką išeiti arba parūkyti mažoje, kelių kvadratinių metrų erdvėje. 

„Žmogui vis tiek norisi laisvės, ir jis jos ten neturi. Norvegijoje yra trys valandos priešpiet arba popiet nuteistųjų mokymuisi ir darbui. Bet jeigu kalinamasis nesimoko arba nedirba, tai tuo metu turi būti užrakintas savo kameroje, apie kurią jie patys sako, kad bloga nuo jos, kai turi sėdėti vienas. Jie sako, kad dirba ne tik dėl to, kad pinigų gautų, bet kad laikas kitaip eitų. Ir tai juos labiau skatina ar motyvuoja negu pinigai“, –  pasakoja A. Kiškis.

Mokslininkas siūlo Lietuvai eiti skandinavų keliu kuriant savo bausmių vykdymo sistemos principus ir  strategiją. Skandinavijoje yra pasitikėjimu, atsakomybe, pagarba ir pagalba grįsta puiki pusiausvyra tarp nubaudimo ir žmogiškumo, sąlygų, nežlugdančių asmenybės.

Bausmių griežtinimas, anot jo, beveik nedaro įtakos nusikalstamam  elgesiui, kad nusikalstamumas sumažėtų. „Sakau, beveik nedaro, bausmių griežtinimas kai kuriais atvejais vis dėlto veikia. Ilgos bausmės irgi klausimas, ar pasiteisina. Patys nuteistieji sako, kad kol kali iki metų, jaučiasi tokie, kaip buvę, o kai praeina metai, jaučia, kaip keičiasi ne į gerąją pusę. Pats buvimas kalėjime juos pradeda veikti kaip žmones. Nes jie yra apriboti, veikiami aplinkos. Jeigu mes daug metų tą žmogų laikom, nieko gero tuo nepasiekiame“, – mano kriminologas.

Jis sako, kad protingiau yra ne kuo daugiau metų kalinti, bet kiek įmanoma dažniau taikyti baudų bausmes, atsižvelgiant į nusikaltusiojo ekonominę būklę, pajamas, kokį turi turtą, ir proporcingai paskirti baudų bausmes. Tuomet jis sumoka už padarytą žalą, o priešingu atveju visuomenė moka už tai, kad kaliname nuteistuosius, ir tai nepigiai kainuoja.

„Tai mano, kaip kriminologo, svarbiausi akcentai. Labai svarbu išmintingas santykis tarp bausmių ir tarp to, kaip su žmogumi elgiamasi jam atliekant bausmę. Pirmiausia reikia suprasti, kad jis yra žmogus, nors ir suklydęs ar padaręs labai baisių dalykų, jeigu mes norime, kad jis pasikeistų ir nedarytų naujų nusikaltimų“, – reziumuoja Kalėjimų departamente dirbantis kriminologas.

Parengė: Irmina Frolova-Milašienė