Daugiau žalos negu naudos: kodėl nevalia deginti atliekų buitiniame katile?

Senų baldų dalys, tuščios plastikinės pakuotės ar atliekų likučiai po remonto žiemos metu dažnai atsiduria gyventojų buitiniuose katiluose ar židiniuose. Nereikalingus daiktus tautiečiai degina tikėdami, kad taip tausos aplinką – sumažins atliekų kiekį, išvengs nelegalių sąvartynų. Tačiau ekspertai įspėja – savarankiškai deginti atliekas – net popierių – yra itin pavojinga, tad dalijasi patarimais, kaip išties aplinkai ir ekologijai draugiškais būdais atsikratyti atliekomis.

Šaltuoju sezonu individualių namų gyvenvietės tarsi paskęsta iš kaminų plūstančiuose tirštuose dūmuose – gyventojai šildosi namus. Taupydami lėšas kietajam kurui, vietą konteineryje ar tikėdami, jog taip prisidės prie sąvartynų mažinimo, lietuviai dažnai į katilus sumeta ir įvairias atliekas. Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros prof. dr. Sauliaus Vasarevičiaus, tautiečiai dažniausiai ugnyje mėgina sunaikinti tai, kas susikaupia namų ūkyje ir netinka kompostuoti.

Dažniausiai gyventojai savo namų katiluose sudegina mišrias buitines atliekas bei popieriaus, plastiko pakuotes. Taip pat į ugnį sumetamos ir statybinės, griovimo bei apdailos atliekos, senas parketas. Gyventojai namus šildosi ir sulūžusiais baldais, kurių paviršiai padengti specialiu laku, impregnantais ar suklijuoti klijais.

„Atliekas iš tiesų galima deginti, tačiau tinkamam – gamtai ir žmogui saugesniam – procesui reikalinga kaitra turėtų siekti 900-950 laipsnių. Namų sąlygomis tokios aukštos temperatūros išgauti neįmanoma – ji katile siekia vos 200-400 laipsnių. Dėl to deginamų buitinių atliekų išskiriami cheminiai junginiai nėra pakankamai suskaidomi bei išskiria nuodingas medžiagas”, – paaiškina S. Vasarevičius.

Pasak profesoriaus, nepakankamoje temperatūroje deginamų buitinių atliekų dūmai pro žemus individualių namų kaminus į orą išskiria didžiulę koncentraciją teršalų, kurie nedidelėje teritorijoje sklaidosi itin sunkiai. Būtent dėl to tose gyvenvietėse, kur daugybė žmonių namus šildo kietuoju kuru nuolat tvyro aitrus dūmų ir smogo kvapas. „Be to, dažnai katilo dugne po atliekų deginimo susikaupę pelenai būna išbarstomi ant dirvos šalia namų. Taip kartu su pelenais į dirvožemį patenka nesuskaidytų sunkiųjų metalų ir kitų teršalų, kurie kaupiasi dirvoje ir galiausiai užnuodija sodo bei daržo derlių”, – priduria S. Vasarevičius.

Savarankiškai namuose deginamų atliekų keliamą pavojų pažymi ir atliekų tvarkymo bendrovės „Ecoservice” tiekimo vadovas Mindaugas Šeštokas. Pasak eksperto, į buitinius katilus gyventojų sumetamos ir deginamos atliekos ne tik išskiria kenksmingas medžiagas, bet ir greitai užteršia kaminus, todėl gali kilti realus gaisro pavojus.

„Verčiau nerizikuoti ir namus šildyti ne atliekomis, o tik tam skirtu kietuoju kuru – malkomis, granulėmis, medžio pjuvenų ar durpių briketais. Svarbu suprasti, kad netgi popieriaus deginimas nėra saugus, nes gaminiuose dažnai naudojamas skirtingas popierius. Pavyzdžiui, dovanų maišeliai gaminami iš laminuoto popieriaus, kuris negali būti deginamas”, – teigia M. Šeštokas.

Ekspertas pataria, kad norint išties aplinkai draugiškais būdais atsikratyti atliekomis, svarbiausia jas tinkamai išrūšiuoti ir nukreipti teisingu adresu: po remonto darbų susikaupusius senus baldus, tekstilės ar statybines atliekas atiduoti į didžiųjų atliekų aikšteles, o neturint galimybės nuvežti patiems – išsikviesti vežėjus į namus. Tiesa, tokiu atveju yra svarbu pasirinkti patikimus vežėjus, pasidomėti, ar jie dirba legaliai, ir, svarbiausia, ar sąžiningai tvarko surinktas atliekas.

Ne ką mažiau svarbus ir teisingas pakuočių, antrinių atliekų rūšiavimas. M. Šeštokas pastebi, kad  nors lietuviai atliekų išrūšiuoja vis daugiau, klaidų dar pasitaiko. „Patarimas, kurį prisiminus rūšiuoti taps daug paprasčiau yra vienas – į antrinių atliekų konteinerius turi keliauti tik pakuočių atliekos ir makulatūra. Žaislams, plastiko gaminiams, tepalo bakeliams, PVC lentelėms, o juo labiau statybinėms atliekoms, pavyzdžiui, popieriniams maišams su cemento likučiais antrinių žaliavų konteineryje yra ne vieta”, – primena M. Šeštokas.

Tiesa ta, jog dauguma gyventojų netinkamomis sąlygomis sudeginamų atliekų iš tiesų gali atgimti naujam gyvenimui – būti perdirbtos ar saugiai specialiose jėgainėse virsti šilumos energija. Tačiau pirmiausia jos turi nukeliauti tinkamu adresu – į perrūšiavimo bazes.

„Tarkime, didžiosios atliekos, tokios kaip senos sofos, perrūšiavimo bazėse yra išardomos rankiniu arba mechaniniu būdu, atskiriamos baldo antrinės žaliavos – medis, tekstilė, metalas. Tuomet išrūšiuotos ir tinkamos perdirbti žaliavos atiduodamos perdirbėjams. Tuo tarpu netinkamos perdirbti atliekos dažniausiai nukreipiamos sudeginti į gamyklas, kuriose įrengti specialūs filtrai, apsaugantys aplinką nuo išsiskiriančių teršalų”, – paaiškina M. Šeštokas.

Apie tai, jog tinkamu adresu nukeliavusios atliekos gali būti toliau realizuojamos, atliekų tvarkymo ekspertui antrina ir S. Vasarevičius. „Pavyzdžiui, mišrios komunalinės atliekos gali būti deginamos gaminant šilumą. Žinoma, pirmiausia jos patenka į mechaninio ir biologinio apdorojimo įrenginius, kuriuose yra iš naujo išrūšiuojamos, atskiriamos tarp mišrių atliekų patekusios antrinės žaliavos, kurios perduodamos perdirbti. Galiausiai energetinę vertę turinčios ir deginti tinkamos mišrios atliekos vežamos į specialias jėgaines ir jose deginamos”, – apie buitinių atliekų kelionę nuo perrūšiavimo bazės iki šilumą gaminančios jėgainės pasakoja profesorius.

Pasak S. Vasarevičiaus, Lietuvoje buitinės atliekos deginamos kogeneracinėse jėgainėse. Mišriose komunalinėse atliekose susikaupusi drėgmė kogeneracinėse jėgainėse ypač pasitarnauja, kadangi  deginant atliekas išsiskiria garas, vėliau naudojamas miestų šildymo sistemoms.