Ar verta atsisakyti rusų kalbos pamokų Lietuvos mokyklose?
Latvija užsibrėžė jau nuo 2026–2027 mokslo metų savo ugdymo įstaigose atsisakyti rusų kalbos. Nors rusų kalba šalyje yra antra pagal populiarumą kalba, planuojama, kad rusų kalbos tvarkaraščiuose nebeliktų, o moksleiviai mokytųsi tik ES kalbas, arba kalbas tų šalių, su kuriomis Latvija yra pasirašiusi tarpvyriausybines sutartis. Rusų kalbos klausimas svarstomas ir Lietuvoje, tačiau drąsaus sprendimo priimti kol kas nesiryžtama. Žinoma, vienu atveju, toks neryžtingumas turi pagrindą. Kitu – persmelktas visuomenėje vyraujančių klaidingų mitų.
Be abejo, viena Švietimo ministerijos (ŠMSM) delsimo priežasčių yra suprantama. O kur po to dėsime 800 rusų kalbos mokytojų? Juos galima perkvalifikuoti, bet tam prireiks laiko. Galop, mes neturime pakankamo kiekio mokytojų gebančių mokyti kitomis kalbomis.
Tai yra tiesa. Būtent todėl latviai pasirinko 4 metų pereinamąjį laikotarpį. Latvijoje rusų kalba įsigalėjusi daug labiau nei Lietuvoje. Įvairiais skaičiavimais, rusų mažuma Latvijoje sudaro net 26,9% visų gyventojų. Lietuvoje – tik 4,5%. Tačiau latviai galimybę mokytojams persikvalifikuoti iki 2026 m. mato. O kaip yra mūsų šalyje?
Sakoma, kalba tiesia kelius. Viskas gerai, jei tas kelias veda į civilizuotą, klestintį pasaulį. Bet ar jūs norėtumėte savo vaiką išleisti keliu, kuris veda į galvažudžių irštvą? Rusijos agresijos karas Ukrainoje parodė, kokia yra slidi riba tarp tiesiog kalbos, ir propagandos įrankio. Kalba ne tik „tiesia tiltus“ tarp žmonių. Priešiškoje aplinkoje kalba įgauna dezinformacijos – informacinio ginklo atspalvį. Galų gale, per kalbą į žmogaus sąmonę įdiegiamas kitos šalies mentalitetas, kultūra – minkštoji galia. Ar jūs šiuo metu norėtumėte, jog jūsų vaikui ugdytų „putiniškąjį“ mentalitetą? Latvija rusų kalbą suprato, kaip iššūkį savo valstybingumui. Tuo tarpu, Lietuva vis dar neapsisprendžia, kokią įtaką ši kalba gali padaryti.
Kitas mitas, gajus ir tarp intelektualų, esą rusų k. neatsiejama mūsų Lietuvos – LDK istorijos dalis. Deja, tokie asmenys rusų kalbą maišo su senąja rusėnų kalba. Taip, jos yra giminingos slavų kalbos. Bet kaip lietuviai niekada nekalbėjo baltiškąja latvių kalba, taip LDK kanceliarinėje kalboje niekada nedominavo rusų kalba. Pažiūrėkime į tai kiek plačiau.
Rusėnų kalba kilo iš Kijevo Rusioje vartotos senosios rusų kalbos, tiksliau – jos vakarinio varianto. Iki XI a. Kijevo Rusioje vartota tik bažnytinė slavų kalba. Rytų slavų dialektų pagrindu nuo XI iki XIV a. susiformavusi kalba vadinama senąja rusų kalba, kuri jau XIV a. pradėjo skirtis į rytinius ir vakarinius dialektus. Rytuose šie dialektai davė pradžią rusų kalbai, Maskvos apylinkių šnektų pagrindu. Vakaruose vėliau susiformavo baltarusių ir ukrainiečių kalbos.
Įdomus faktas: 1564 m. Ivanas Fiodorovas ir Petras Timofejevas iš Mstislavlio išspausdino pirmąją rusišką knygą „Apaštalas“. Tuo tarpu, pirmoji lietuviška knyga Martyno Mažvydo „Katekizmas“ išėjo 17 m. Anksčiau – 1547 m. sausio 8 d., Karaliaučiuje. Apskritai, po Lietuvos ir Lenkijos unijos rusėnų kalbą pamažu pakeitė įsigalėjanti lenkų kalba. Jeigu norime būti „istoriškai teisingi“, tai lenkų bei rusėnų kalbos yra istorinės LDK kalbos, ne rusų. Tai ką mūsų mokyklose veikia XX a. sovietų okupantų primestas svetimkūnis?
Prieš keletą metų teko su žmona autobusu vykti į susitikimą iš Palangos į Klaipėdą. Pataikėme į reisą, kur didžioji dalis susirinkusiųjų buvo vidutinio amžiaus kalbios rusakalbės Lietuvos pilietės. Šioms pasiteiravus, kodėl žmona su jomis nebendrauja, mandagiai paaiškinau, kad nemoka rusiškai.
Koks pasipiktinimas nuvilnijo autobuse. Kaip tai rusų kalbos nemoka?! Juk rusų kalba „kalbama visame pasaulyje“. Toms ponioms net į galvą nešovė, kad tiek pragyvenus Lietuvoje ne mums, bet joms seniai laikas išmokti lietuvių kalbą. Bet nesiblaškykime per daug toli, panagrinėkime šį mitą.
Pasaulyje pagal vartojimą pirmauja anglų kalba. Ja susikalbėsite su maždaug 1.13 milijardo Žemės gyventojų. Antroji ir trečioji vieta tenka Kinijai – Mandarinų (1.12 mlrd.) ir Indijai Hindi kalba (615 mln.). Toliau seka ispanų bei prancūzų kalbos. Na, o rusų kalba tėra 8 pasaulyje pagal senąją statistiką. Rusų kalbą esą vartoja 258 milijonai gyventojų. Tai daugiausiai „posovietinės šalys, tokios kaip Ukraina, Latvija, Lietuva, Kazachstanas“ ir t.t.
Manau, kad iš esamų 258 milijonų reiktų visiems laikams išbraukti 40 mln. ukrainiečių. Po šio karo, jie rusų kalba tikrai nebekalbės. O jei vartos, tai tik neišvengiamose situacijose. Po 4 metų, iš šią kalbą vartojančiųjų, oficialiai išbrauksime Latviją ir matome, kad rusų kalba net nebepateks į populiariausių pasaulio kalbų dešimtuką.
Akivaizdu, kad rusų kalbos reikšmė ateityje tik mažės. Žinoma, visiškai atsisakyti šios kalbos neverta. Rusų kalba gali būtų naudinga istorikams, tyrinėjantiems XIX-XX a. įvykius. Žvalgybininkams, siekiantiems suprasti agresyvų rytų kaimyną. Tuo tarpu, kitiems verčiau rinktis naudingesnes kalbas. Galų gale, antrąją užsienio kalbą galime pritaikyti pagal regionus. Štai, Sūduvos kraštui gal naudingiau orientuotis į lenkų kalbą. Tai padėtų plėtoti verslo ryšius Lenkijoje. Tuo tarpu, Vilniuje jau dabar aktualu plėsti ukrainiečių kalbos žinias. Šiuo metu ten gyvena didžiausia ukrainiečių pabėgėlių bendruomenė visoje Lietuvoje.
Žinoma, yra vienas aspektas, kurio dar nepaliečiau. Tai mūsų pačių postsovietinis mentalitetas, neleidžiantis ištrūkti iš prorusiškos orbitos. Dalis visuomenės praregėjo jau po vasario 24 d. Deja, dalį, palinkusią prie rusiško glėbio, kaip mūsų senoliai sakydavo, ištiesins tik „grabo lenta“.
Giedrius Iškauskas