Apie Velykas karantino kontekste – kunigo ir psichologių įžvalgos

Svarbiausia krikščioniška šventė – Velykos – bus minimos jau šį sekmadienį. Paprastai tūkstančius tikinčiųjų šios šventės metu sutraukiantis Vatikanas tridienį pasitinka be maldininkų, o Lietuvos žmonės skatinami nelankyti savo artimųjų. Apie Velykų karantino laikotarpiu siunčiamus ženklus ir kaip išlaikyti šventinę dvasią kalbamės su kunigu, žurnalistu Aušvydu Belicku. Su kokiais psichologiniais iššūkiais galime susidurti ir kaip juos įveikti, pasakoja VSAT psichologės Virginija Stonienė ir Karolina Puzinaitė.

Aušvydas Belickas: „Pandemija yra dvasinę apeigų prasmę primenantis ženklas“

–    Kokia yra šv. Velykų reikšmė?

–    Šv. Velykos yra viena svarbiausių krikščioniškų švenčių. Svarbesnė net nei Kalėdos. Būtent šiuo metu švenčiamas pagrindinis tikėjimo, išganymo įvykis – Kristaus prisikėlimas iš numirusiųjų.

Didžioji savaitė veda į geresnį šios šventės prasmės suvokimą, pasirengimą joje dalyvauti. Ypatingai svarbus yra Didžiosios savaitės tridienis. Tai Didysis ketvirtadienis, kurio metu yra paminimas Eucharistijos, šventųjų Mišių įsteigimas, Didysis Penktadienis, kuomet minima Kristaus kančia, ir Didysis Šeštadienis, kada saulei nusileidus, jau vėlai vakare, yra švenčiamas velyknaktis.

Didžiojo tridienio apeigos yra pačios turtingiausios, jose gausu simbolių. Didįjį šeštadienį Velyknakčio pamaldose yra svarbios dalys, kurios veda į Kristaus prisikėlimą. Tai Žiburių liturgija, Žodžio liturgija, Krikšto pažadų atnaujinimo liturgija. Dalyvaudamas šiose apeigose žmogus pereina ir Kristaus išganymo kelią, ir kartu apmąsto savo tikėjimo kelią nuo pat krikšto. Taip pasisemiame pažinimo per tikėjimą, o kartu prisipildome dvasinės stiprybės žengti į ateitį.

–    Paminėjote šv. Velykų metu įgaunamą dvasinę stiprybę. Kuo ji svarbi kiekvienam iš mūsų?

– Žmogaus veiklos sėkmė priklauso ne tik nuo žmogaus profesionalumo – žinojimo, ką ir kaip daryti. Ji taip pat priklauso nuo jo dvasinio turtingumo, asmenybės tvirtumo. Šį tvirtumą suteikia jo gerosios savybės – dorybės. Tikėjimas ir veda šiuo keliu. Jis padeda ugdyti gerąsias savybes, dorybes, kurios tvirtina žmoguje gėrį ir teisingą santykį su aplinka, kitais žmonėmis. Jeigu žmogus yra dvasiškai stiprus ir kartu dvasiškai turtingas, jam viso gyvenimo iššūkiai nėra tokie grėsmingi. Tai ypač svarbu pareigūnams – juk jų misija yra ypatinga.

Kiekviena šventė, religinė ar valstybinė, kurią mes švenčiame, atgaivina mūsų tikėjimo ir kartu istorinę atmintį. Kad iš tų įvykių, kuriuos mes minime ir švenčiame, pasisemtume sau reikalingų dalykų ir tuos dalykus savo viduje įtvirtintume ir sustiprintume. Tai yra sąžiningumas, principingumas, artimo meilė, nuoširdumas, pasiaukojimas, visos kitos dorybės – jos yra labai labai svarbios. Taigi šventės nėra tik proga turėti laisvą dieną ar susitikti su pažįstamais. Kiekviena šventė yra dvasinio tobulėjimo galimybė ir šaltinis.

– Šv. Velykos karantino kontekste – ypatingos. Kuo jos skirsis nuo ankstesniųjų tikėjimo požiūriu?

– Kilusi pandemija yra laiko ženklas visiems žmonėms. Laiko ženklus, kaip ragina popiežius Jonas Paulius II-asis, mes turime skaityti ir suprasti. CONVID19  atneša didelę grėsmę žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai prabyla į mus, o mes privalome daryti išvadas. Pirmiausiai reikia suprasti, kokia yra trapi žmogaus gyvybė ir kaip greit ji pažeidžiama. Be abejo, šių dalykų kontekste pasikeičia šventimo aplinkybės tikėjimo lygmenyje, mes negalime atlikti išorinių veiksmų. Taigi ši pandemija yra ženklas, primenantis apie dvasinę apeigų prasmę. Dažnai žmonės pasitenkina tik kulto atlikimu ir tradicijų išlaikymu. Tokiu atveju griūna visas šventimas, jei šventė yra siejama tik su išoriniu dalyvavimu veiklose, margučių puošimu ar maisto šventinimu. Taip šventė praranda prasmę. Šiandien mums primenama, kad svarbu ne tik atlikti apeigas, tačiau jose įžvelgti esmę.

Šios Velykos yra iššūkis ir kitu aspektu – sutrinka mūsų įprastas šventimo ritmas. Tačiau tai nereiškia, kad šventės negalima švęsti ar kad ji praranda savastį. Tikintiesiems apeigos transliuojamos moderniomis informacijos priemonėmis. Jie yra raginami kartu su namuose gyvenančiais šeimos nariais burtis maldai. Šios Velykos kreipia mus į tikruosius dalykus, kuriuos mes ir apmąstome, ir atnaujiname savyje.

– Kaip deramai aštvęsti šv. Velykas laikantis karantino? Galbūt galime išlaikyti tam tikras tradicijas? O gal atrasti kažką naujo?

– Šios labai asketiškos, apribotos ir įvairiomis grėsmėmis pasižyminčios Velykos primena karo laikotarpį. Kartu mums užsimenama, kad gyvenimas nėra vien tik šou ir linksmi dalykai, kaip mes buvome įpratę, bet kad būna visokių laikų. Bet kokiomis sąlygomis vis tiek žmogus stengiasi išgyventi ir turi išgyventi tinkamai. O po tamsių dienų ateina šviesios. Velykų diena yra ypatingai šviesi savo žinia, kad žmogus yra skirtas gyvenimui, o ne mirčiai. Kad žmogus yra skirtas gėriui, o ne blogiui. Būtent šita žinia mes ir dalinamės vienas su kitu, atnaujiname tarpusavio bendrystę.

Karantino metu Velykas švęskime išmaniai. Sekmadienį LRT kanalu bus transliuojamos Šventosios Mišios – galima jose dalyvauti pamaldžiai stebint. Žmonės galės išlaikyti tradicijas ir prie šventinio stalo burtis su drauge gyvenančiais šeimos nariais. Kartu su jais dalintis išgyvenimais ir tuo gerumu, kurį kiekvienas žmogus turi savo širdyje. Perduoti ir su dėkingumu priimti kitų dovanojamą gėrį.

Žinoma, su kai kuriais artimaisiais susitikti nepavyks. Tačiau dabartinės technologijos leidžia pabendrauti telefonu, daug kas naudojasi kompiuteriais, Skype bei kitomis gyvo vaizdo programomis. Tad reiktų išnaudoti tas komunikacijos priemones, kiek įmanoma, mūsų ryšys būtų. Kad neužsisklęstume, nepasimestume. Jei nėra galimybės susitikti, dar nereiškia, kad nėra būdų pabendrauti. Jų yra ir jais reikia pasinaudoti. Padarykime šią šventę kuo šiltesnę, kupiną bendrystės ir sveikinimų, linkėjimų, gražaus dalijimosi.

♦ ♦ ♦

Daugumai žmonių šventės – džiugus laikotarpis. Vis tik kai kuriems jis gali sukelti ne tik malonius jausmus, bet ir įtampą, stresą. Šie jausmai gali ypač sustiprėti karantino kontekste, kuomet visuomenę kausto pandemijos baimė bei širdgėla, jog negalima šios dienos atšvęsti su visais artimaisiais.

Apie psichologinius sunkumus su kuriais susiduriame šventiniu laikotarpiu ir tai, kaip juos nugalėti, kalbamės su VSAT psichologėmis Virginija Stoniene bei Karolina Puzinaite.

–    Kodėl šventės yra psichologiškai įtemptesnis periodas nei įprasta?

–    Daugumai žmonių šventės asocijuojasi su pakilia ir džiaugsminga nuotaika, kelionėmis, bendravimu. Tačiau švenčių karštinė kai kam gali sukelti ne tik malonius jausmus, bet ir įtampą bei stresą. Šventiniu laikotarpiu įtampa, stresas gali kilti dėl to, jog dažnai keliame sau per didelius reikalavimus, lūkesčius ir siekiame viską atlikti idealiai – sukurti ypatingą šventinę nuotaiką, aplinką, pagaminti ypatingus patiekalus ir pan. Tenka skubėti, rasti laiko pirkiniams, dekoracijoms, patiekalų gaminimui.

Dažnai persistengiame, pavargstame, nusiviliame savimi ir aplinkiniais, kad buvome neįvertinti taip, kaip tikėjomės. Taip lauktas bendravimas su artimaisiais per šventes gali prasiveržti nuoskaudomis, kaltinimu, priekaištais. Žmogui, kuris švenčių metu nesijaučia pakylėtai, džiaugsmingai, gali būti sunku ištverti šventinį periodą. Vienišam matant, kaip kiti užsiėmę šventinėmis pasiruošimo veiklomis,  gali kilti ilgesys, vienatvės jausmas.

Taigi šventinis periodas gali atverti kasdienybės rutinoje pasislėpusias, pamirštas, neišspręstas žmogaus psichologines problemas.

–    Kodėl jos gali būti sunkios karantino metu?

–    Paprastai šventiniai įpročiai, ritualai ramina, sukuria saugumo, bendrumo jausmą. Gimtadienius, vestuves, krikšynas, įvairias sukaktis ir kitas šventes esamę įpratę švęsti su draugais, artimaisiais, keliauti. Dėl karantino turėsime pakeisti šventimo įpročius ar net atšaukti suplanuotą šventę.

Karantinas sutapo su gilių tradicijų didžiausia pasario švente – Velykomis. Dalies Velykų papročių – ėjimo anksti ryte į bažnyčią, dalyvavimo Prisikėlimo Mišiose ir kt., negalėsime atlikti. Saugodami savo artimuosius ir save negalėsime jų aplankyti. Tai gali sukelti nusivylimą, liūdesį, pyktį, vienišumą.

–    Kaip šį laikotarpį palengvinti?

–    Jeigu norime patirti džiaugsmą, turime priimti realybę tokią, kokia ji yra. Tai nėra lengva, tačiau galime pasistengti pripažinti, kad kol kas situacija yra tokia, kokia yra, o ne tokia, kokios norėčiau. Prancūzų psichiatras ir psichoterapeutas Christophe Andre yra pasakęs: ,,Mums, vakariečiams, sunku suprasti ir įsisąmoninti, ką reiškia priimti, esam įpratę kovoti  su tikrove ir turim žaibišką refleksiją ją keisti, jeigu žeidžia. Jeigu negalim pakeisti, tampam pagiežingi ir liūdni”.

Patirti šventinį džiaugsmą galime nebūtinai linksmindamiesi. Neprivalome kaskart šventes sutikti taip pat kaip visi ir kaip visada. Galime šventinį laiką skirti įdomiai knygai, filmui, muzikai, pavedžiojimui gyvūnų prieglaudoje esančių keturkojų, laikantis visų nurodymų karantino metu.

Tegul šios Velykos tampa pasiryžimu ieškoti naujų požiūrių, potyrių ir nauja pradžia jiems įgyvendinti.

– Kaip pajusti šventinę nuotaiką, jei esi vienišas?

–    Dalis žmonių Šv. Velykų rytą ir ilgąjį savaitgalį pralies vieni. Vienatvės jausmas – gana subjektyvus potyris. Vienas žmogus gali ir nejausti vienatvės. Kitas, apsuptas šeimos ir artimųjų, vis tiek gali jaustis vienišu. Patartina labiau susikoncentruoti į tai, ką galiu padaryti, kad šios Šv. Velykos, nors ir kitokios, galbūt vienatvėje, bet būtų paprastos, keliančios malonius jausmus ir prisiminimus.

Net patys tikriausiai neįsivaizduojame, kokių netikėtų minčių ir planų gali gimti. Vaizdo skambutis ir sveikinimas artimiesiems ar bičiuliui Šv. Velykų rytą, filmo peržiūra, patiekalo, kurį seniai norėjote pasigaminti, gamyba, meditacija ir t.t. naudinga užsiimti ta veikla, kuri teikia džiaugsmą ir padeda jaustis ramiai bei saugiai. Bendrauti su tais žmonėmis, kurie yra nusiteikę pozityviai. Kartais net maži, netikėti ir paprasti dalykai gali teigti tiek pat teigiamų emocijų, kiek ir nusistovėjusios tradicijos bei rutina.

Kalbant apie vienišumą, tikriausiai sudėtingiausias laikotarpis šiuo metu yra senjorams, kurie gali jaustis izoliuoti, bijantys, apriboti. Reikia būtinai jais pasirūpinti, ryšio priemonėmis palaikyti kontaktą, nuraminti ir palaikyti, suteikti visą reikiamą informaciją.

–  Ką daryti, jei draugas ar pažįstamas turi polinkių į depresiją? Kaip jam padėti?

– Žmonės, kurie kaip asmenybės yra  jautrūs, kurie neseniai turėjo krizinių išgyvenimų, galbūt šią pasikeitusią situaciją gali išgyventi intensyviai panirdami į nerimo ir liūdesio jausmus. Taip pat tiems, kurie galbūt kažkada gyvenime sirgo ar serga depresija, gali paūmėti šios ligos simptomai. Depresija yra rimta liga, kurią būtina gydyti ir kuri retu atveju išnyksta savaime. Dažnai visuomenėje sklando klaidingas įsitikinimas, jog tai nieko rimto. Depresijai gydyti efektyviausia yra kompleksinė pagalba, būtinas medikamentinis ir psichologinis ar psichoterapinis gydymas.

Kalbant apie pagalbą artimajam ar bičiuliui, supratę, kad dabartinę situaciją jie išgyvena emociškai intensyviai ir jų psichologinė savijauta kelia nerimą, turime būtinai palaikyti kontaktą su jais, pasiteirauti, kaip jie jaučiasi, kuo užsiima. Esant tokiems atvejams, kada bendraujant paaiškėja, jog žmogus nieko nebenori, nevalgo, neturi veiklos, kankina nemiga, nuolatos prastai jaučiasi, turime jį nukreipti pas specialistus. Galime pasiūlyti nuotolinę psichologo konsultaciją, telefono numerį pokalbiui nemokamoje pagalbos linijoje, galbūt netgi pasitarti dėl medikų pagalbos. Labai svarbu įvertinti situacijos rimtumą, palaikyti ryšį su tokiu žmogumi ir kartu ieškoti problemos sprendimo variantų.

Parengė VSAT Prevencijos skyriaus vyriausioji specialistė Liūnė Naujikaitė