Ant Vilniaus kolegijos sienos atgimė Algirdo Petrulio šilkografija

Klasikinis menas iš muziejų keliauja į gatves: Vilniaus Antakalnio rajoną papuošė daugiau kaip 100 kvadratinių metrų freska, kurioje atgimė žinomo dailininko Algirdo Petrulio kūrinys. Šį darbą ant Vilniaus kolegijos sienos (VIKO) perkėlė dailininko anūkas, šiuolaikinio urbanistinio meno kūrėjas Kipras Petrulis, žinomas Trexus pseudonimu.

„Turime daug menų studijų programų, mūsų pastatuose daug erdvių jau skirta menui. Todėl džiaugiamės, kad kolegijai minint 25 metų veiklos sukaktį įvyko ši graži sinergija: ant Technologijų ir dizaino fakulteto pastato sienos Vilniuje, Antakalnio g. 54, atgimė žinomo menininko darbas“, –  sako Andriejus Sadauskis, VIKO direktoriaus pavaduotojas.

Pasak jo, VIKO bendruomenė džiaugiasi ir didžiuojasi, kad jubiliejiniais veiklos metais tenka dalyvauti tiesiant tiltus tarp klasikinio ir šiuolaikinio meno.

Kai šeimos istorija tampa miesto istorija

Piešimas ant pastato sienos truko septynias dienas, tačiau kūrybinis procesas ir pasiruošimas darbui užtruko daug ilgiau. Teko tiksliai išmatuoti ir sieną, ir kūrinį, apskaičiuoti proporcijas. Tuomet sieną padalinus kvadratais į kiekvieną jų ir buvo piešiamas kūrinio fragmentas.

K. Petrulis pasakoja, kad šis projektas jam nebuvo tik techninis iššūkis – tai labai asmeniškas darbas. „Daug laiko užėmė paties piešinio analizė. Norėjau perpiešti, o ne nukopijuoti, todėl labai atidžiai studijavau eskizus, patį darbą, kokia eiga, kas ir kaip buvo nupiešta. Bandžiau panašiais būdais perpiešinėti tą pačią kompoziciją, tik daug didesniu formatu“, – apie kūrybinį ir techninį procesą pasakoja menininkas.

Naujam gyvenimui prikelti Kipras pasirinko vieną iš 2005 m. A. Petrulio sukurtos šešių šilkografijos darbų serijos kūrinių. Jis buvo nupieštas tušu, naudojant teptuką ir plunksną.

„Kodėl būtent šis darbas? Tiesiog jaučiau, kad jis čia geriausiai tiks. Labai daug lietuviško meno yra tarsi pamiršta, visiems patinka tie patys dalykai. Mano tikslas buvo šiek tiek praplėsti akiratį ir žinojimą“, – sako Kipras.

Vieta kūriniui taip pat pasirinkta neatsitiktinai. Kiprui buvo svarbu, kad jis būtų matomas kuo platesnei auditorijai ir primintų, jog lietuviškas menas – įvairus ir gyvas. „Ypač džiaugiuosi, kad kūrinys papuošė Antakalnį, kur gyveno ir kūrė mano senelis, kur jis leido paskutines savo dienas. Tikiuosi, kad tai ne paskutinis toks darbas“, – šypsosi Kipras.

Jis sako, kad ši iniciatyva jam yra kur kas daugiau nei dar vienas įdomus projektas ar sėkmingai perkeltas įspūdingas meno kūrinys ant pastato sienos. Tai šeimos istorija, kuri atgyja kaip klasikinio meno gyvas dialogas su miestu. Menininkas pasakoja, kad nors senelio pažinti neteko, bet pažįsta jį per jo darbus. O idėja  atgaivinti jo kūrybą galvoje kirbėjo jau keletą metų.

„Seniai puoselėjau mintį, kad darbą, kuris sukurtas būti ant popieriaus lapo, galima būtų prikelti naujam gyvenimui daug didesniu formatu“, – pasakoja Kipras. Ir džiaugiasi, jog ta svajonė pagaliau išsipildė.

„Meno tikslas – ne parduoti, o kalbėti“

Ši graži ir prasminga iniciatyva – tai projekto „Kuriu Vilnių“ dalis, kuriuo siekiama sostinės erdves praturtinti meno kūriniais.

„Vilnius jau ne vienerius metus kuria meno galeriją po atviru dangumi – siekiame, kad menu vilniečiai galėtų mėgautis ne tik sostinės centre veikiančiose galerijose, bet ir kasdienėje aplinkoje: gatvėse, skveruose, kiemuose, prie daugiabučių ar ant miesto pastatų sienų, taip pat ir toliau nuo centro esančiuose rajonuose. Džiaugiuosi, kad meno rėmimo programa „Kuriu Vilnių“ įgyvendino dar vieną išskirtinį projektą – tapytojo Antano Petrulio kūrinys, saugomas MO muziejaus archyve, atgimė jo anūko Kipro Petrulio rankomis ir dabar puošia vieną matomiausių sostinės vietų, leisdamas juo gėrėtis tūkstančiams vilniečių ir miesto svečių“, – sako Vilniaus meras Valdas Benkunskas.

Projekto įgyvendinimą koordinuoja VŠĮ „Atsipūtęs Vilnius“. Jo direktorė Rūta Jankauskaitė pasakoja, kad tinkamos vietos paieška nebuvo paprasta.

„Vilniuje sienų daug, tačiau net ir laimėjus konkursą, jei piešinys planuojamas ant daugiabučio, reikia surinkti visų gyventojų parašus, kad jie sutinka. Tai ilgas ir ne visada sėkmingas procesas. Todėl pradėjome galvoti apie alternatyvas ir prisiminiau šią puikią vietą – Šilo tiltas, didžiulis praeivių srautas. Kreipėmės į VIKO. Džiaugiamės, kad ši idėja buvo priimta itin geranoriškai. Greitai suderinome visus leidimus ir darbas prasidėjo“, – pasakoja Rūta.

Ji pabrėžia, kad šis projektas nėra paprastas gatvės meno kūrinys – tai klasikinio meno perkėlimas į kasdienes miesto erdves. „Norėtųsi, kad tokių kūrinių sostinės erdvėse atsirastų vis daugiau. Tokie projektai meno kūrinius iš muziejų saugyklų bei archyvų perkelia į viešas erdves ir daro juos prieinamus daugeliui“, – pabrėžia ji.

Anot projekto koordinatorės, vaikštant gatvėmis mūsų akis pasiekia labai daug vaizdinės informacijos: reklamos, plakatai, kurių tikslas parduoti. O meno tikslas visuomet didesnis, gilesnis – jis byloja apie gėrį ir grožį, bet ne apie pelną. R. Jankauskaitė pabrėžia, jog šis kūrinys – tai ne tik jubiliejinė dovana kolegijai ir Vilniui, bet ir tiltas tarp kartų: senelio šilkografija atgimsta anūko rankose, o klasikinis menas susitinka su gatvės menu.

„Kūrinys kvies stabtelėti, pažvelgti ir pajusti. Labai tikiuosi, kad tai tik pradžia. Kuo daugiau meno matysime gatvėse, tuo daugiau turėsime progų sustoti, pagalvoti ir tiesiog grožėtis“, – įsitikinusi ji.

Apie kūrėjus

Algirdas Petrulis (1915–2010) – vienas ryškiausių XX a. Lietuvos koloristų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Jo kūryboje dera modernizmo įtaka, subtilus spalvų derinimas ir emocinis gilumas. Dalis jo darbų saugoma MO muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje bei privačiose kolekcijose. Dabar vienas  iš jų prieinamas visiems – tiesiog einant gatve.

Jo anūkas Kipras Petrulis – šiuolaikinio urbanistinio meno kūrėjas, pradėjęs nuo gatvės meno, o šiandien dirbantis tarptautiniu mastu. Jis bendradarbiavo su Uber, Unity, Adidas, o jo darbais domėjosi kūrėjai iš JAV, Jungtinės Karalystės ir Kanados.