Egidijus Papečkys: Karo Ukrainoje 199 diena – šokas Rusijoje
Rusijos visuomenėje – šokas. Ukrainos pajėgos per tris dienas privertė okupantus skubiai trauktis iš Iziumo ir Kupiansko, stengiantis išvengti apsupimo. Kremlius ir agresijos (gynybos) ministerija šiandien bėgimą pavadino trijų dienų operacija, kurios metu Rusijos pajėgos iš Iziumo apylinkių buvo perdislokuotos į Luhansko „liaudies respubliką“. Pasak šios pasakos, persidislokuodami rusų kariai dar kažkokiu būdu sugebėjo pakloti tūkstančius ukrainiečių ir padaryti jiems milžiniškų nuostolių. Bet šio melo kojos trumpos.
Būtent tai ir sukėlė rusofašistams šoką – žaibiškai sugriauta gynyba ir, ypač, tas beviltiškas mekenimas apie „persigrupavimą“. Tiek atvirų kaltinimų Putinui aš dar nebuvau girdėjęs. Tiesą sakant, seniai laikas.
Niekada nelaikiau Putino kažkokiu dideliu valstybės veikėju. Tai yra smulkus kagėbistas, klerkas, stebuklo ir likimo dėka išmestas į valdžios olimpą. Tas klerkiškumas ir tam tikras tarnybinis liokajiškumas yra giliai įsirėžęs į jo charakterį. Labai įprasta klaida yra jo chamiškumą ir neišsilavinimą, būdingą ne vienam į politiką prasimušusiam buvusiam teisėsaugos ar specialiųjų tarnybų darbuotojui, laikyti ryžtu ir tvirtu charakteriu. Tačiau sunkiu momentu paaiškėja, kad beveik neribotą valdžią turinčiam iš esmės menkam žmogeliui trūksta padėties suvokimo, drąsos ir tvirtumo. Tas ypač pasimato, kai sprendimą turi priimti pats Putinas, o ne kažkas kitas – ir šiandien yra būtent tokia situacija. Jeigu trumpai – Putinas nėra Čerčilis, ir nėra Stalinas. Ir savo prakaituota rankele pradėti trečio pasaulinio jis negalėtų.
Tačiau kas visgi nutiko fronte? Viskas gana paprasta. Rusai prie Iziumo laikė sąlyginai nedideles pajėgas, nesitikėdami čia ukrainiečių puolimo. O pastarieji sugebėjo slapta sutelkti pajėgas, viršijančias rusų, ir suduoti netikėtą smūgį. Kadangi rusai čia neturėjo jiems įprastos ugnies persvaros, neturėjo aviacijos ir šalia nebuvo rezervų, ką nors priešpastatyti ukrainiečių puolimui Rusijos karinė vadovybė negalėjo. Nustebino tai, kad rusai taip greitai priėmė sprendimą atsitraukti.
Todėl aš gana skeptiškai žiūriu į lietuviškuose feisbukuose klaidžiojančius pasakojimus apie apsuptą dešimtatūkstantinę Rusijos pajėgų grupuotę. Gaila, bet panašu, kad čia jų tiek nebuvo, ir kad rusai spėjo išsprūsti iš užsidarančio apsupimo žiedo. Taip pat nelaikau šio rusų pralaimėjimo lemiamu ar triuškinančiu – karine prasme tai sėkminga operacija, bet jų iki karo pabaigos dar turės būti daug daugiau. Politine prasme čia gavosi rimtas nokdaunas Kremliui.
Pasikartosiu, bet Ukrainos karinė vadovybė puikiai suplanavo ir įvykdė operaciją. Išsikelti tikslai buvo gerokai didesni, nei rusų planavimas pasislinkti per du kiemus pirmyn kokiame nors nedideliame miestelyje. Beje, rusai ir toliau mėgina daužyti kakta ukrainiečių gynybą prie Bachmuto ir Avdijivkos, nors visa galva jau nusėta guzais.
Pietuose, Chersono kryptyje, ukrainiečiai ir toliau „minkština“ okupantų gynybą ugnimi ir nedideliais puolamaisiais veiksmais, artindami Dnipro atkirstos grupuotės galą. Jeigu tik rusai iš čia atitrauks bent dalį aviacijos, galas ateis daug greičiau.
Ką daro Kremlius? Atitraukinėja dėmesį kitais dalykais. Primityvi technologija, bet nieko kito režimas nesugalvoja. Todėl Putinas deklaratyviai balsuoja rinkimuose, sveikina Maskvą su 875 gimtadieniu (nenustebčiau, jeigu metus suskaičiavo klaidingai), atidarinėja sambo ir bokso centrą Lužnikuose, dalyvauja tuščiame, beverčiame susitikime su Kinijos parlamento vadovu. Netgi Kremliaus ruporas D. Peskovas kalba ne apie pabėgimą iš Iziumo, o žarsto beviltiškus pažadus sportui, negalinčiam dalyvauti tarptautiniuose sporto renginiuose. Nusirista iki to, kad atvirai rekomenduojama sportininkams priimti kitų šalių pilietybę, kad galėtų dalyvauti varžybose ir neprarastų meistriškumo.
Tačiau ilgai slapstytis ir nekomentuoti problemų Kremliui nepavyks. Putinas žaibiškai praranda autoritetą net aršiausių savo rėmėjų tarpe, o režimui tai yra mirtinai pavojinga. Iš kitos pusės, Putinas jau parodė, kad jam nepakanka valios didesnėms vidinėms represijoms, ir neturi pakankamai tvirtų kiaušinių neadekvačioms priemonėms, leidžiančioms atsakyti į išorės spaudimą. Trečia režimo problema, kad jis yra sukūręs galios vakuumą (diktatoriai neleidžia iškilti varžovams), ir po ranka nėra jokios asmenybės, galinčios pakeisti Putiną ir taip tikėtis suvaldyti situaciją. Kartu tai yra ir mūsų problema, nes nesimato jokios jėgos, su kuria būtų galima derėtis dėl Putino pašalinimo ir santykių su Rusija ateities.
Todėl ukrainiečiams dar teks pakariauti, o mums – juos remti jų teisingoje kovoje.
Slava Ukraini!