Ir tada jūs buvote fašistai
Šiandien, rugpjūčio 24-tąją. Ukraina, mini savo nepriklausomybės dieną. O galėjo šios dienos ir nebūti. Rusų agresorius, vasarį įsiveržęs į Ukraina, savo sapnuose jau regėjo užimamą Kijevą per tris dienas. Ir smarkiai prašovė pro šalį.
Galbūt ta rytų fašistų armija, niekinanti ir žeminanti viską, kas neįeina į jų „Ruskyj myr“ sąvoką, būtų turėjusi šansų kokiais 2010-aisiais metais. Bet aštuoneri metai laisvės kvapo po Maidano sukeltos liepsnos visuomenėje pažadino vidinį kazoką. Laisvą, nepriklausomą, ryžtingą ir niekam nesilankstantį. Kartu ta liepsna pažadino ir mus – lietuvius.
Mes pamiršome, kas patys esame. Mūsų šlovinga istorija, rusų pasaulio vergų ir jiems tarnaujančių atmatų buvo nuolat menkinama. Bet kokia drąsesnė patriotinė kalba viešumoje dalies užzombintos visuomenės iškart buvo prilyginama nacizmui. O bet koks didesnis valstybės pasiekimas buvo mankurtų tuoj pat pašiepiamas.
Tačiau nepaisant nuolatinio žeminimo, visuomenės skaldymo pastangų, net kryžiuočių metrikose nenoromis gerbiamas „kietasprandis“ lietuvis išliko. Jis tik miegojo ir laukė savo valandos. Ir kai atėjo tas laikas, visa Lietuva pakėlė galvas ir stojo šalia savo LDK brolių ukrainiečių. Nes mes neužmiršome ir neatleidome.
Rugpjūčio 23d. mes vėl prisiminėme klastingąjį Molotovo-Ribentropo paktą. Kai dvi žmonijos žiurkės Stalinas ir Hitleris pasaulį dalinosi. Du fašistiniai dvyniai, galvoję, kad kitos, jų akimis, menkesnės tautos turi tarnauti jiems.
Taip, ir tada jūs, rusai, buvote fašistai. Jūs atėjote į mūsų namus. Žudėte mūsų brolius. Prievartavote mūsų seseris. Trėmėte mūsų tėvus ir protėvius į tolimąjį atšiaurų Sibirą. O kai šių proanūkiai pradeda aiškinti mums, kad jie mus „gynė“ nuo nacistų, darosi šlykštu. Kaip jūs mus apgynėte, jei į Lietuvą įsiveržėte metai laiko iki nacistinės Vokietijos karo su Sovietų sąjunga? Mažai Lietuvai teko patirti visą fašistinės Sovietų sąjungos galią ir smurtą.
Bet net ir tada, mes kovėmės. Mūsų partizanai metų metus puoselėjo laisvės ugnelę savo delnuose. Niekas neužgesino to mūsų partizanų ryžto tada, kai jie kovėsi vienui vieni. Niekas neužgesins Ukrainos žmonių ryžto ir dabar, kai už jų stovi visas civilizuotas pasaulis.
Tą nenugalimą ryžtą mato ir priešas. Šį rytą vakarų nepripažįstamas Baltarusijos prezidentas net pasveikino Ukrainą su nepriklausomybe ir palinkėjo „taikaus dangaus“. Ciniška – tikrai taip. Bet tas suktas Putino klapčiukas savo kaulais jaučia, jog sėdi ne tame laive. Prireiks laiko, kol rusiško pasaulio Titanikas nuskęs. Laisvės šviesa akina ir degina, tuos kas jos nekenčia. Spaudoje jau plačiai aprašyta vieno iš ruso fašistinės ideologijos tėvo Dugino dukros žūtis savaitgalį, gali signalizuoti apie beprasidedantį bruzdėjimą Kremliaus vidiniuose sluoksniuose. Vorai stiklainyje pradės ėsti vieni kitus.
O mes? O mes nepavargsime. Mes ir toliau palaikysime Ukrainą ir kovosime kartu su ja. Ir mes laimėsime. Nes rusiško pasaulio vergams siunčiami nauji nurodymai iš vado. Kuriuos jie vykdo. O pas mus krūtinėse amžinai dega ir degs laisvės liepsna.
Su nepriklausomybės diena Ukraina!
Giedrius Iškauskas