Brangstantis miesto šildymas, kaip su tuo kovoti?
Centrinio šildymo įjungimas visada būna įtemptas. Ar pradės tekėti radiatoriaus vožtuvai? Koks yra sąnaudų ir naudos skirtumas tarp dujų sąskaitos padidinimo ir investicijų į daugiau termo apatinių drabužių? Tačiau nepamirškite, kad puiki alternatyva yra krosnelės šildymui.
Visame šiauriniame pusrutulyje vyksta didžiulis miestų šildymo sistemų įsijungimas, nes miestai, investavę į komunalinio masto šildymo infrastruktūrą, kūrena savo pramoninio dydžio katilus ir imasi kasmetinio iššūkio sušildyti savo gyventojus.
Jis žinomas kaip centralizuotas šildymas: kolektyvinis šilumos tiekimas visiems miesto gyventojams. Žinoma, šilumos naudojimas žiemą didėja, o vasarą sumažėja. Siekdami valdyti šią sezoninę paklausą, kai kurie miestai investuoja į infrastruktūrą: atima atsakomybę pirkti ir prižiūrėti katilus nuo vartotojo, nutiesia po miestu besidriekiančių vamzdžių sistemą, jungiančią vartotojus su kaimynystėje esančiais energetikos centrais ir šilumos parduotuvėmis.
Taikant šį susitarimą galima padidinti efektyvumą ir sutaupyti anglies dioksido, tačiau tai sudėtingas procesas – tai, kaip miestai sušildo žmones, daug pasako apie tai, kaip jie suvokia socialinę miesto ir piliečių sutartį.
Pirmoji centralizuoto šildymo sistema buvo sukurta liberalios rinkos sąlygomis. 1877 m. Birdsill Holly inventorius buvo šilumos pardavimo ir paskirstymo pradininkas Lokporte, Niujorke. Holly pripažino, kad miesto gyvenimas yra pilnas šiluminės energijos ir kad jūs galite atgauti šilumą iš pramoninių procesų ir parduoti ją naudodami vamzdžius, kad susietumėte pasiūlą su paklausa, taip sukurdami antrąją parduodamą prekę. Lygiai taip pat susidomėjo ir sovietai.
Iki 1930-ųjų jie suprato, kad geras miestų planavimas yra labai svarbus norint šildyti miestus: nauji sovietiniai miestai, sukurti iš dykumos, naudojo didžiulius miesto masto tinklus, kad nukreiptų šilumą iš sunkiosios pramonės į darbuotojų namus. Visame buvusiame socialistiniame pasaulyje kartu su nacionalinėmis industrializacijos programomis buvo kuriamos didžiulės miesto masto šildymo sistemos: šalia jose dirbančių žmonių buvo įrengti elektros energijos gamybos įrenginiai ir gamyklos, galinčios sunaudoti pagamintą energiją, todėl buvo lengviau nutiesti vamzdžius, nukreipti atliekų šilumą iš gamyklų į gyvenamuosius rajonus. Būti darbuotoju reiškė turėti teisę būti šiltam, o valstybė sukūrė infrastruktūrą tam užtikrinti.