Šulinių ir gręžinių vanduo. Ką galima išsitirti ir ką sako statistika?

Visiems žinoma, jog geriamasis vanduo privalo būti švarus, kad būtų tinkamas vartoti. Tačiau galvojant apie savo geriamo vandens saugumą ne vienam kyla klausimas – ko ieškoti vandenyje norint suprasti ar jis saugus. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (NVSPL) Cheminių tyrimų skyriaus Vandens ir maisto tyrimų poskyrio vedėja Giedrė Jankovskienė pateikė statistiką ir pasidalino informacija, kuri padės suprasti, kurie cheminiai tyrimai yra aktualiausi. 

Šulinio vanduo. Daugelis Lietuvos gyventojų dar naudoja šulinio vandenį. Šio vandens kokybė priklauso nuo šulinio vietos parinkimo, įrengimo ir priežiūros. Trąšų, kurių nepasisavina augalai, perteklius patenka į paviršinius vandenis ir užteršia geriamojo vandens šaltinius, ypač – azotiniais junginiais. Atliekant šulinio vandens cheminį tyrimą rekomenduojama ištirti: nitritų, nitratų, amonio kiekius, permanganato indeksą ir savitąjį elektros laidį. Šie tyrimai reglamentuojami pagal Lietuvos higienos normą HN 43:2005 „Šuliniai ir versmės: įrengimo ir priežiūros saugos sveikatai reikalavimai“.

Nitratai ir nitritai – toksiniai elementai, kuriais užterštas vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos. Jie nepašalinami nei virinimu, nei buitiniais vandens filtrais. Didesni nitratų ir nitritų kiekiai ypač pavojingi nėščioms moterims bei kūdikiams iki 6 mėn. amžiaus, nes jų organizme nepakanka nitratus skaidančio fermento. Todėl išsivysto methemoglobinemija (pamėlusių kūdikių sindromas).

Padidintas amonio kiekis gali signalizuoti apie padidintą bakteriologinį užterštumą ar puvimo procesus. Permanganato indeksas parodo bendrą užterštumą organinės kilmės teršalais, o savitasis elektros laidis – bendrą įvairių neorganinės kilmės druskų kiekį.

2019 m. NVSPL Vilniaus skyriaus atlikta vandens tyrimų duomenų analizė rodo, kad  šuliniams būdingi tokie viršijimai: nitratas viršijo 7 % visų tirtų mėginių, nitritas – 1 %, amonis – 6 %,  permanganato indeksas – 2,4 %, savitasis elektrinis laidis –tik 0,1 % visų mėginių. Būtina paminėti, kad tiek amonio, tiek nitrato viršijimas stebimas ir gręžinio vandenyje, ypač jei gręžinys nėra gilus 30–40 m.

Tyrimų duomenys vidurio Lietuvoje, Šiaulių ir Panevėžio apskrityse rodo tokius  skaičius šulinio vandenyje: nitratas viršijo 15 %, nitritas – 3,5 %,  amonis – 2 %, permanganato indeksas – 0,3 %, o bendras ištirpusų druskų kiekis mėginiuose buvo normos ribose. 

Gręžinio (giluminis) vanduo. Lietuvoje giluminių gręžinių vanduo yra pakankamai kokybiškas, tačiau NVSPL atlikta 2019 metų analizė parodė, kad didžiausia gręžinių problema yra didelis vandens geležingumas. Kartu su juo – normas viršijantys mangano kiekiai. Geležis – vandens indikatorinis rodiklis, todėl nedidelis jos perteklius nėra kenksmingas sveikatai. Tik atrodo neestetiškai, nes geležis vandeniui suteikia rudą atspalvį, o pastovėjus vandenyje susidaro rudos nuosėdos. Mangano perteklius labiau kenkia vidaus organų veiklai. Šiems trūkumams pašalinti dažnai statomi vadinamieji nugeležinimo filtrai.

NVSPL Vilniaus skyriaus 2019 m. vandens tyrimų statistika rodo tokius būdingus viršijimus gręžinio tipo vandens mėginiuose: geležies kiekio viršijimas siekia net 42 % visų tirtų mėginių, managanas – 39 %, arseno kiekis – 3 %. Įvairiuose mėginiuose skirtingais atvejais randama ir kitų parametrų, viršijančių ribines koncentracijas, tačiau tai nėra tendencinga. Pavyzdžiui, Šiaulių apskrityje pasitaiko vos didesnės boro koncentracijos (iš 52 tirtų mėginių – 6-iuose viršyta boro norma), tam tikrose vietose radamas fluorido viršijimas (iš 43 tirtų mėginių – 2-juose viršijo normą).

Kitas rodiklis – vandens pH. Analizės duomenimis, šulinio ir gręžinio vandenyje pH vertė viršijo 7 % visų tirtų mėginių. Dauguma atveju pH viršjo nuokrypiu į rūgštinę pusę. Tai gali būti susiję su vandens mėginiais po intensyvių valymo filtrų. Žmogui reikalingas labiau šarminis vanduo, kurio pH – nuo 6,5 iki 9,5. Taip subalansuotas  centralizuotai tiekiamas vandentiekio vanduo. Vandens pH dažniausiai kinta dėl  filtrų – kuo labiau vanduo išvalomas nuo įvairių mikroelementų, tuo jis  rūgštingesnis, nebetinkantis žmogaus organizmui. Pavyzdžiui, distiliuoto išvalyto vandens pH vertė yra apie 5–6 vienetus. Šis labai išvalytas vanduo puikiai tinka buitiniams prietaisams ir mašinų akumuliatoriams, tačiau žmogaus organizmui jis yra per rūgštus.

Gyventojai dažnai renkasi ir savo gręžinio vandens suminio kietumo tyrimus. Ypač tai aktualu svarstantiems ar buityje naudoti minkštinimo filtrus. Vandens kietumas pagal HN 24:2017 nėra normuojamas, nes kietumą sudaro kalcio ir magnio jonai. Šie mikroelementai labai reikalingi žmogaus sveikatai, tačiau jie krenta į nuosėdas, sudarydami kalkes, kenkiančias buitiniams prietaisams. Tad prieš statant minkštinimo filtrus vertėtų išsitirti vandens kietumą.

Būtina prisiminti, jog kartais minėti filtrai taip išvalo vandenį, kad jame nebelieka žmogui reikalingų kalcio ir magnio bei padidėja natrio kiekis, kurio ribinė vertė geriamajame vandenyje yra 200 mg/l.

Nėra vienos taisyklės, pagal kurią visi galėtų atlikti vandens tyrimus. Kiekviena situacija yra individuali.