Punios šilo genetiniam turtui išsaugoti – miškininkų pastangos

Punios šilo genetiniame medyne augančios pušys yra priskirtos ne tik mūsų šalies, bet ir Europos genetiniams ištekliams. Miškininkų rūpestis – išlaikyti šį medyną gyvybingą ir skatinti jį atsikurti.

Šiuo tikslu Valstybinių miškų urėdijos Prienų regioninio padalinio miškininkai praėjusių metų pabaigoje, pušims gausiai derant, ėmėsi formuoti įvairiaamžį medyną. Iškirtus 0,2 ha, buvo paruošta dirva savaiminiam pušies atžėlimui. Papildomai nuo nukirstų medžių surinkus 75 kg kankorėžių ir juos išaižius, gauta 0,7 kg sėklų. Tokio kiekio pakanka 50 tūkst. labai vertingų sodinukų išauginti. Jie bus panaudoti, jeigu pušies savaiminukai atželtų netolygiai. Kita dalis sėklų bus saugoma Augalų genų banke kaip unikalios populiacijos išlikimo garantas.

Punios šilo genetinis medynas, kuris užima 238,41 ha, buvo įsteigtas 2002 m. kaip pušies genetinis draustinis (2017 m. pervadintas genetiniu medynu) siekiant išsaugoti unikalių vietinių pušų genetinę įvairovę ir užtikrinti jų atsikūrimą. Tai galima pasiekti tik specialiaisiais kirtimais formuojant įvairaus amžiaus medynus, kol medžiai dar nepasiekę gamtinės brandos ir gausiai dera.

Pušis – šviesamėgė medžių rūšis, todėl derančiuose vyresnio amžiaus medynuose kertamos 1 ha ir didesnio ploto medžių grupės, purenama miško paklotė, kad sėklos geriau sudygtų. Kadangi Punios šile žvėrių, skabančių ne tik jaunų medelių šonines šakas ir viršūnes, bet ir laupančių jų žievę, skaičius kelis kartus viršija leistiną, jaunuolynai, siekiant juos apsaugoti, aptveriami tvora.

Nacionaliniai genetiniai ištekliai, kuriems priskirtos unikalios, specifinėmis aplinkos sąlygomis susiformavusios vietinių miško medžių rūšių populiacijos, užima tik 0,16 proc. visų šalies miškų – 3684,1 ha. Kaip ir kitos gyvosios gamtos vertybės, jie gali išlikti tik juos puoselėjant.

LR aplinkos ministerijos informacija