Požiūris keičiasi: suvokta, kad ilgalaikė bedarbystė – nebūtinai iš tingėjimo

Darbo rinkoje jau kurį laiką susiklostė paradoksali situacija: darbdaviai, vietoje nerasdami dirbančiųjų, jų ieškosi trečiosiose šalyse, nors daugybė žmonių verčiasi iš valstybės kišenės. Kokiais būdais kitąmet bus bandoma ilgalaikius bedarbius – tarp jų ir Panevėžio, – sugrąžinti į darbo rinką?

Visuomenėje į ilgalaikius bedarbius dažnai žiūrima kaip į veltėdžius, nors sociologiniai tyrimai atskleidžia, kad nedarbo priežastys slypi kur kas giliau nei nenorėjime dirbti. Tad jau nuo Naujųjų septyniose šalies savivaldybėse, tarp jų ir Panevėžyje, bus taikomas eksperimentinis modelis, bandant ilgalaikius bedarbius sugrąžinti į darbo rinką.

Nors pagal jį net kelios institucijos – Darbo birža, savivaldybės ir nevyriausybinės organizacijos turėtų suvienyti jėgas gelbstint bedarbius atsižvelgus į jų individualius poreikius, kol kas jų atstovai pripažįsta neturintys vizijos, kaip šis planas turėtų realiai veikti.

Aukštaitijos sostinėje nedarbo lygis siekia 6,5 proc. Tai savotiškas dešimtmečio rekordas – mažiausiai bedarbių nuo ekonominės krizės laikų.

Visgi tokia statistika nevisiškai atspindi tikrąją padėtį. Rugsėjo 1-osios duomenimis, Panevėžio darbo biržoje buvo įregistruotas 3 451 bedarbis, iš kurių net penktadalis – 681darbo ieškosi jau ilgiau kaip metus. Nemaža dalis asmenų, neturinčių darbo, net nėra užsiregistravę Darbo biržoje, o kai kuriais atvejais negauna ir socialinių išmokų.

Skirstytini į tris grupes

Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas, mokslų daktaras, sociologas Boguslavas Gruževskis, kartu su kolegomis rengęs tyrimą „Sunkiai integruojamų į darbo rinką asmenų užimtumo didinimo galimybių tobulinimas“, pastebi, kad dažnai darbo ilgą laiką nerandantys žmonės vadinami tinginiais – bent jau šiandien darbo rinkoje tokia situacija, kad darbą nesunkiai randa visi, kas tik nori jį turėti.

Tačiau realybė yra kiek kitokia. Pasak sociologo, ilgalaikius bedarbius būtų galima skirstyti į tris grupes. Pirmąją sudaro asmenys, turintys įvairių įsipareigojimų, pavyzdžiui, prižiūri vaikus, senus tėvus, neįgalius šeimos narius. Jie negali dirbti, nes neranda kaip išspręsti savo asmeninių bėdų, susijusių su įsipareigojimais šeimai ar dėl sveikatos. Tokiems žmonėms bus galima padėti tik tokiu atveju, jei bus pakankamai įvairių paslaugų, kurios padėtų išspręsti problemas, neleidžiančias grįžti į darbo rinką.

Antra kategorija žmonių nedirba, nes negali pasiekti gerai atlyginamų darbo vietų. Gaunama socialinė parama, jų nuomone, yra pakankama, tad tiesiog neapsimoka dirbti. Dar kiti turi įvairių skolų, todėl įsidarbinus didelė dalis atlyginimo tektų skoloms dengti. Net 60 proc. iš daugiau kaip 500 apklaustų ilgalaikių bedarbių nurodė, kad įsidarbinti paskatintų mažesni antstolių išieškomų skolų procentai.

„Šie žmonės pasirengę įsilieti į darbo rinką, bet socialinės paramos ir darbo atlygio skirtumas pernelyg mažas, kad juos skatintų dirbti. Galima bent pasidžiaugti, kad ši asmenų grupė mažėja, o viena iš priežasčių – tai, kad net ir pradėję dirbti ilgalaikiai bedarbiai dar kurį laiką gauna socialinę pašalpą“, – pastebi B. Gruževskis.

Aukštaitijos sostinėje nedarbo lygis siekia 6,5 proc. Tai savotiškas dešimtmečio rekordas – mažiausiai bedarbių nuo ekonominės krizės laikų. Visgi tokia statistika ne visiškai atspindi tikrąją padėtį. M. Garucko nuotr.

„Valdiško“ požiūrio nepakanka

Sunkiausia į darbo rinką įtraukti asmenis, kurie turi priklausomybių ar žalingų įpročių, nėra orientuoti į socialinę veiklą, vengia darbo įsipareigojimų ir bet kokių valstybės siūlomų programų. Pasak B. Gruževskio, paprastai šie žmonės yra nedirbę jau ilgą laiką, nemoka parašyti gyvenimo aprašymo ir tinkamai prisistatyti darbdaviui. Į socialinę atskirtį tokius bedarbius dažniausiai nubloškia dideli gyvenimo sukrėtimai – ligos, skyrybos, kiti išgyvenimai.

„Norint padėti, nebepakanka Darbo biržos tarpininko ir informacijos suteikimo. Dalis bedarbių net nesugeba pasinaudoti jiems siūlomomis galimybėmis. Jiems reikia individualizuotų paslaugų – psichologo, socialinio darbuotojo pagalbos, o tokių etatų Darbo biržoje net nėra“, – sako sociologas.

Svarbiausia, anot profesoriaus, įkvėpti šiems žmonėms pasitikėjimo savimi, o tam vien „valdiško“ požiūrio nepakaks. Į šį darbą turi įsitraukti ne tik Darbo biržos specialistai, Savivaldybės atstovai, bet ir nevyriausybinės organizacijos, – jie būtų savotiški tarpininkai tarp darbo ieškančio žmogaus ir darbdavio, galėtų palydėti tokį žmogų į mokymus, susitikimus su darbdaviu, galbūt net apsilankyti namuose ir padėti išspręsti tam tikras problemas, trukdančias įsilieti į darbo rinką.

Ilgalaikiai bedarbiai daugiausiai susiduria su motyvacijos ir darbo įgūdžių stoka, vyresnio amžiaus asmenys patiria stigmą ir diskriminaciją, benamiai stokoja socialinių įgūdžių, kenčia nuo priklausomybių, yra teisti.

Mokslininko teigimu, svarbu ir griauti nusistovėjusius stereotipus, kad jeigu žmogus yra kalėjęs, vadinasi, bus banditas, turėjęs problemų dėl alkoholio – tinginys ir vagis.

„Nemažai darbdavių, kai trūksta darbuotojų, pasirengę suteikti galimybę ir tokiems asmenims. Tyrimai rodo, kad sulaukus realios pagalbos, net 60 proc. tokių žmonių galima grąžinti į darbo rinką kaip visaverčius jos dalyvius“, – sako B. Gruževskis.

Parama – vienintelis pajamų šaltinis

Panevėžio savivaldybės Socialinių reikalų skyriaus Socialinių išmokų poskyrio vedėja Zita Ragėnienė teigė, kad nors socialinių išmokų gavėjų gretos gerokai susitraukusios, tačiau žmonių, kurie be valstybės pagalbos negalėtų išgyventi, Aukštaitijos sostinėje vis dar gausios gretos. Šiuo metu mieste socialines pašalpas gauna 1300 šeimų – iš viso priskaičiuojama apie 2300 pašalpų gavėjų.

„Sunku būtų pasakyti, kiek procentų jų sudaro ilgalaikiai bedarbiai, bet tokių dalis tikrai yra didesnė. Kai kurie jų socialines pašalpas gauna ne vienerius metus, dažniausiai tokios šeimos turi įvairių rizikos veiksnių: trūksta socialinių įgūdžių ar vargina kitos problemos, kurių negali išspręsti savarankiškai“, – teigė Z. Ragėnienė.

Tiesa, anot jos, mitas, kad valstybės parama skiriama tik socialinę riziką patiriančioms šeimoms. Pasak vedėjos, gana nemažą dalį pašalpų gavėjų sudaro vyresnio amžiaus žmonės, gyvenantieji iš neįgalumo pašalpų ar daugiavaikės bei nepilnos šeimos.

Priklausomai nuo pajamų, tokiems žmonėms skiriama socialinė pašalpa, kurios maksimalus dydis gali siekti 122 eurus, taip pat kompensacija už šildymą ir vandenį, turintiesiems vaikų skiriamas nemokamas maistas mokykloje arba yra atleidžiami nuo mokesčio už darželį. Mokama pašalpa ir už vaikus – kiekvienam po 30 eurų, o jeigu šeimoje auga trys ir daugiau vaikų – po 45 eurus.

„Turime šeimą, kurios abu tėvai dirba už kiek daugiau nei minimalią algą, tačiau šeimoje auga keturi vaikai, tad jiems skiriama 33 eurų socialinė pašalpa, kompensacija už šildymą, vaikai taip pat gauna nemokamus pietus mokykloje bei darželyje. Kai šeimoje – keturi vaikai, net ir gaunant didesnius nei minimalus atlyginimus jau reikalinga valstybės parama. Bet didesnioji dalis gaunančiųjų pašalpas darbo neturi, ypač kai kalbame apie vienišus asmenis, tarp kurių gana didelė dalis – priešpensinio amžiaus. Pašalpa jiems lieka vienintelis pragyvenimo šaltinis“, – sakė Z. Ragėnienė.